Kintai Arts
Viešoji įstaiga „Kintai Arts“ buvo perorganizuota iš individualios steigėjos Audros Juodeškienės įmonės „Brigė“. Ji savo veiklą pradėjo 2013 m. „Kintai Arts“ tikslas yra organizuoti pramogų, poilsio, kūrybines, menines ir sporto veiklas, užsiimti viešųjų ryšių ir komunikacijos vykdymu.

Birželio apžvalga 2020

Birželio apžvalga 2020

 

Šie metai rezidencijoje tikrai kitokie. Netik todėl, jog įvairiai išsiplėtė galimybės čia gyventi, kurti, bendradarbiauti. Veikiau patys rezidentai įžengė visai kitu tonu. Karantinas tikrai mus pakeitė ir tai matyti žmonių akyse. Šios ieško paprastumo, tylos, tikrumo, taip pat, atviriau ir smalsiau priima, niekam nepataikaujančią gamtą, tokią – kokia ši čia yra.  

 

Pirmosios Kintuose pasirodė merginų trijulė iš Vilniaus, čia atvykusios įgyvendinti savą trumpametražį multi-medijos filmą skirtą nykstantiems Lietuvos kaimams bei užsimirštančioms vietovėms. Gabija Augustinavičiūtė, Gabija Bubnytė ir Kristina Zakutauskaitė dirbo su išties asmenišku projektu, kuriame pasitelkiant ranka perpiešiamą animaciją, video bei garso įrašus – filmu sekė Gabijos Augustinavičiūtės tėvų prisiminimus apie vietas kuriose šie užaugo. Merginos aplankė tėvų gimtines, kuriose jau mažą ką likę dokumentuoti išskyrus gyvus pačių prisiminimus piešiančius istorijas įvykusias vidur lauko Rusnės saloje ar aplink vienkiemyje (Kadagynų kaime) esančio šulnio. Fragmentiški prisiminimai, dėlioja mozaiką, vienu metu bylojančią įvairius ir persiklojančius dalykus. Be abejonės, pirmiausia tai it gyvi asmenų liudijimai apie gyvenimą anuomet, antra tai bendražmogiškas paradoksas įsiminti pačius netikėčiausius vaikystės momentus, trečia – likimo romantika suvesti sielomis tapačių žmonių kelius. Tiek pasirinkta tema, tiek priemonė bei prieiga byloja apie autorių be galo nuoširdų ir paprastą žvilgsnį į savą darbą. Tai kartu išreiškia laike tirpstančių prisiminimų trapumą (griūvantys trobesiai bei žmogiška atmintis) ir savotišką atsakomybę savai žemei ir šaknims. Pasirinkimas į kūrinį įpinti animaciją sužaidžia su praeities neapčiuopiamumu ir sąlygišku prisiminimų subjektyvumu, trumpametražį filmą apgaubiantį pasakiška atmosfera. Pasikartojantys medžio kieme bei horizonto užu laukų motyvai mena apie nepaaiškinamą lietuvio ryšį su jį supančia gamta. Tad apibendrinant trijulės projektą, manau, būtina pastebėti, jog ši istorija nėra pateikiama it išskirtinė, o veikiau it viena iš daugelio, kurios visos yra labai svarbios, stokojančios rūpesčio ir grėsmėje išnykti.

Kartu su trijule į Kintus atvyko ir mados dizainerė Karolina Janulevičiūtė. Jos darbas buvo remiamas drabužių prikėlimu naujam gyvenimui. Dizainerė į Kintus atsivežė didžiulį kiekį tekstilės produktų, surinktų dar studijų metais. Šie daugiausia šilko bei medvilnės gaminiai mena įvairius nutikimus, laikus ar tendencijas. Jie buvo nebedėvimi it nusibodę, suplyšę, sutepti, tačiau puikiai išlaikę savo medžiagiškąsias savybes. Darbštumo nestokojanti Karolina, savo kolekciją kūrė ištisą mėnesį. Naudojantis vien atsivežta medžiagų palete, autorė sąmoningai apsiriboja save, susilėtina, nutaria žaidimo taisykles. Tame galima susipažinti su dizainerės prieiga į mados industrija, bei kūrybinę filosofiją. Autorės viešnagės rezultatai Kintuose primena poetišką dienoraštį, kuriame dienos žymimos kūriniais. Pastarieji atlikti nuo nulio ar pasirinkti vos subtiliam prisilietimui prie pilno rūbo, kartu įsiuva ir žmogiškus išgyvenimus bei supančias būsenas. Drabužių kompozicijos, it savotiški dienos etiudai, pristatomi kartu “kainų“ etiketėse įrašytais pavadinimais – tampa ready-made-iškais kūriniais piešiančiais bendrą rezidavimo paveikslą. Kolekciją, kurią Kintuose Karolina Janulevičiūtė nusprendė pristatyti atvirame ore saulėtą birželio pavakare, it simboliškai ateitin, blaškė vėjas.

 Tuo tarpu į priešingą pusę (praeitį), šiais metais Kintų menininkų rezidencijos pastate įdėmiai žvelgė restauratorius – tapytojas Valentinas Varnas. Nuo pat žiemos Kintuose apsistojęs, Valentinas ėmėsi kantriai tirti ir restauruoti medines pastato interjero detales. Sluoksnis po dažo sluoksnio atvėrė šimtmečio senumo istorijas apie besikeičiančias tradicijas ir santvarkas. Durų staktose įsikūrė tam tikras muziejus, žymintis stilistinę raidą. Ant stalų išguldytos durys ar laiptų turėklų kolonėlės, pusę metų atstojo efemeriškus eksponatus, rezidencijos parodų salėse, kol pasaulis laikėsi izoliacijoje. Kone visai organiškai Valentinas Varnas iniciavo tapybos plenerą su paroda it savo darbo Kintų menininkų rezidencijoje užbaigimą. Į plenerą jau beveik tradiciškai pavadintą „Migruojantys Paukščiai“ atvyko Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Sakartvelo autoriai. Septynių autorių tapybos kūriniai, laviruodami tarp dialogo su regimybe bei jutimais, tapo pirmomis vinimis atsinaujinusiose rezidencijos ekspozicijų salėse. Sodriuose aliejaus ar akvarelės paveiksluose aiškiai suformuluoti menininkų kūrybiniai metodai pynėsi su vietos specifikos diktuojamomis sąlygomis atskleisdami netikėtus rezultatus. O visgi, nepaprastas tas žmogaus galėjimas reikštis spalva, potėpiu ir dėme, o dar labiau gebėjimas įsiklausyti gamtos tiek, jog byloti apie aną tuo kam žodžio nerasi. Paroda veiks iki liepos 30 d.

Parodos autoriai:

Dalia Skirdailaitė

Bangutis Prapuolenis

Valentinas Varnas

Ginta Stavrovska

Sarmite Caune

Daniel Gromadski

Nugzar Paksdze